IŠ senų "Gairių"



Klausinėjo Algis KUSTA

Į praeitį negrįši - jos, tokios, kuri buvo, jau nerasime. Ir ar prasminga į ją grįžti? Tad pakalbėkime apie šią dieną ir ateitį. Mūsų pašnekovas -   Šiaulių universiteto docentas, Lietuvos socialistų partijos pirmininkas Mindaugas Stakvilevičius, buvęs Aukščiausiosios Tarybos -Atkuriamojo Seimo (1990-1992), paskelbusio Lietuvos nepriklausomybę, deputatas, 1992-1996 metų kadencijos Seimo narys.

Laisvę apgynę gyvenkime laisvesni ir padoresni        (GAIRĖS      2006 sausis Nr. 1(142))

Sausis primena dar vieną Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį – prieš penkiolika metų vyko Lietuvos Seimo gy­nyba. Laisvės gynyba. Kas iš tų dienų Jums labiausiai įstrigo atmintyje? Kaip Nepriklausomybės atkūrimas ir minėti įvykiai pakeitė jūsų pažiūras?

-To sausio būseną apibūdinčiau žodžiu  neramumas. Kad nebus puolamas Seimas, buvau beveik tikras. Nes M.Gorbačiovas, aš tai žinojau, tiesiog paniškai bijojo prarasti huma­nisto ir demokrato įvaizdį Vakaruo­se. Maniau, kad tikėtinos jo sankcio­nuotos pagąsdinimo akcijos arba ne­patenkintų Vilniuje dislokuotų TSRS jėgos struktūrų keršto išpuoliai. Beje, mūsų radijas, televizija, kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir kiti girdimi politiniai veikėjai, atro­do, to ir siekė, veikė ta kryptimi. Ne šiaip sau būdamas vicepremjeru Ro­mualdas Ozolas per transliuojamą Aukščiausios Tarybos posėdį paža­dėjo - jei kas - lieti kraują. Tačiau Lietuvos parlamento ginkluotas už­puolimas būtų reiškęs kur kas dau­giau, nei studentų malšinimo akcija Tian Anmyno aikštėje Pekine. Be to, tarp respublikos parlamentarų buvo
ir beveik 20 „neliečiamųjų" –Tarybų Sąjungos liaudies deputatų.

O labiausiai jaudino didžiulės, nepalenkiamos žmonių masės nuo­stata nepasiduoti brutaliai jėgai, at­stovėti tai, kas pasiekta. Ir, žinoma, kraupios žinios, atvažiavus iš Tur­niškių į Seimo rūmus, apie aukas: masiškai greitosios pagalbos veža­mus sužalotus televizijos bokšto gy­nėjus. Ir lyg šiandien matau televizi­jos transliaciją, kai ginkluotas amonininkas artėja, o diktorė Eglė Bučelytė taria paskutinius žodžius.

Vis dėlto negaliu nepabrėžti, kad jau tada suvokėme, jog tie tragiški įvykiai buvo iš visų dalyvaujančių ir konsultuojančių pusių planuojami ir koordinuojami. Žinojo ir mūsų aukš­čiausios valdžios, kad taip atsitiks: vien iš Šiaurės miestelio prievartos priešininkai kiek kartų mums skam­bino apie pasiruošimą smurto akci­jai. Tad ir buvo kvalifikuotai pasi­rengta pademonstruoti visam pasau­liui, kaip galima masinėmis akcijo­mis ir „mažu krauju" pasiekti svar­bių politinių tikslų, manant, kad nei staliniški, nei chruščioviški tramdy­mo metodai nebus panaudojami. Įvairiai po to buvo pavadintos pana­šios (Jugoslavija, Gruzija, Ukraina), tik „humaniškesnės" akcijos - ir šiandien ne naujiena. Mes gi buvo­me pirmieji, skausmingiausieji.

Mano pažiūrų Nepriklausomybės atkūrimas iš esmės nepakeitė. Buvo tik labai neramu: ar nepridarysime žalos žmonėms, taip laukusiems per­mainų. Juk jau po pirmųjų buvimo Sąjūdyje mėnesių patyriau moralinę esmę tų, kas taip nuožmiai veržėsi į naujos Lietuvos būsenos aukštybes. Mačiau, kiek daug išsiilgusių revan­šo braunasi per kitų nugaras į viršų, kad gautų valdžią, kad susigrąžintų tarybų valdžios atimtus turtus ir ki­tas privilegijas. Kai regi tiek neapy­kantos, bijai, kad nauja stichija nesu­bjaurotų ir to gero, šviesaus, perspek­tyvaus, ką mes sukūrėme per tuos 50 savo sunkaus, bet mielo darbo metų. O į santvarkos pasikeitimą žiū­rėjau filosofiškai: nepavyko juk įgy­vendinti svarbių socializmo idealų, tad pagyvenkime kitaip. Juk visokių valdžių Lietuvos žmonės turėjo - ir savų, ir svetimų - ir išliko, išsaugojo savo dvasią, kalbą, būdą.

Nepasakyčiau, kad dauguma ko­munistų būtų kardinaliai pakeitę sa­vo pažiūras. Tiesiog anuomet buvo ir LKP partijos formalūs nariai, ir tik­rieji komunistai. Tie, kuriuos vadin­čiau tiesiog nariais, neturėjo princi­pinių idėjinių pažiūrų, o narystę nau­dojo savo asmeniniais tikslais. Vieni po Nepriklausomybės nuėjo į šešėlį, į nekonfliktinę būseną; kiti panaudo­jo ano meto metodus, kad praturtėtų arba gautų aukštus postus. Ir tik ne­daugelis, pavadintas „trimis procen­tais", moralinių komunisto principų neišduoda ir šiandien. Žodžiu, aš ir tada, ir dabar - prie procentinių, ne­pasikeitusių, nesusiorientavusių.

- Bet ar žmogaus pažiūros negali keis­tis - juk viskas gyvenime kinta? Štai Jūs esate Lietuvos socialistų partijos vado­vas, lyg ir ne komunistas. Kas, Jūsų ma­nymu, yra kairysis ir ką reiškia kairioji politika? Ar jos esama Europoje, Lietu­voje ?

- Žmogui, kol jis yra mąstantis, neišvengiamai keičiasi požiūris: tai diktuoja asmeninė patirtis, mokslo, technikos, kultūros evoliucija. Mokę­sis jaunystėje klasikinės Niutono me­chanikos, aš visu rimtumu priėmiau Einšteino reliatyvumo teoriją, netgi nemažai dirbau toje srityje. Tačiau per pastaruosius šešis dešimtmečius mano esminiai moraliniai principai nepasikeitė. Tai - žmoniškumas, dva­singumas, tai - neapykanta agresy­viam bukumui ir bet kokio pavidalo smurtui, žiaurumui. Kuo daugiau jo prisižiūrėjau per karą, pokarį, tuo la­biau neapkenčiu prievartos, jos nešė­jų, propaguotojų. Būtent šia prasme aš esu kairysis, ir man ne taip svar­bu, kuo mane pavadinsite - socialis­tu, komunistu ar dar kaip. Ir iki šios dienos man didelis viršininkas, mili­jonierius nė kiek nemielesnis už eili­nį mokytoją, mokslininką, ūkininką, benamį, universiteto valytoją. Nes žinau, kad jie visi - žmonės, visus juos motinos gimdė, visiems vieno­dai skauda... Ir kai aukštybių ponai juos niekina, aš tų ponų vai kaip ne­kenčiu. Pergyvendamas, deja, ir dėl to, kad tarp artimų man žmonių, netgi buvusių bendražygių, taip pat yra tokių - paniekinančių „žemesnius". Šia prasme man visuomet žmonišku­mo pavyzdys - Česlovas Juršėnas.

Kairiaisiais vadinčiau politikus pagal keturis požymius: jie neatmeta ankstyvojo, t.y. tarybinio, socializmo patirties ir privalumų; jie neatmeta fundamentaliosios marksizmo meto­dologijos; jie - už ryžtingą kovą prieš socialinę neteisybę, už tai, kad vals­tybinės instancijos neleistų atsirasti prarajai tarp turčių ir skurstančių; jie - prieš švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo atidavimą rinkos ekonomikai.

Kažkuriuo mastu tokį kairumą įgyvendino Skandinavijos ir kitų tur­tingų šalių vyriausybės. Netgi kapi­talistiniame Izraelyje, kiek žinau, vi­si jaunuoliai iki 22 metų gauna ne­mokamą mokslą. O Lietuvoje - ne­svarbu, ar valdžią turi socialdemok­ratai (ir su partneriais), ar konserva­toriai, viso to nebūna. Štai kodėl, ma­no giliu įsitikinimu, reikalinga tikrai kairiųjų partija.

- „Komunistas", „socializmas" ir ki­ti -izmai Lietuvoje lyg ir blogio sinoni­mai. Per 50 vadinamojo tarybinio socia­lizmo metų žmonių gyventa, kurta, bet ir daug kas naikinta, varžyta. Taigi, ar realios Jūsų kalbos ir siekiai judėti į so­cializmą, kai žmonės mėgaujasi demo­kratijos (ne socialistinės) galimybėmis? Sociologinės apklausos rodo, kad daugu­ma žmonių nenorėtų grįžti į praėjusius laikus. Nostalgija nėra pats geriausias vaistas ant visuomenės žaizdų.

- Patriotizmas - taip pat su –izmo priesaga. Ir dar galėtume pasiginčy­ti, kuris iš tų -izmų menantiesiems anuos laikus yra atgrasesnis. Juk vi­si iškilūs žodžiai, netgi ir skambi dai­na, kai be saiko kartoji, ypač pakeltu tonu ar dirbtinai, pagaliau įsipyksta. O žodžius „socializmas", „komuniz­mas" mūsų ultrapatriotai ir mūsų garsieji neapykantos sėjėjai be per­stojo kala kaip keiksmažodį. Deja, daug kam ir įkalė. Netgi lietuviškos kalbos specialistai glamonėja barba­rizmus („sovietai", „kolchozai" ir kt.), kad ir šitokia priemone subjaurintų prisiminimus apie mūsų kartos gy­venimą.

O gal paskaičiuokime kūrimo ir naikinimo balansus tada ir dabar? I materialiuosius - miestus, gamyklas kelius, mokslo, švietimo, sveikatos įstaigas - ir dvasinius, kūrybinius moraliuosius; palyginkime tikrą meną su „šou bizniu". Arba aną ir dabartinį socialinių sąlygų skirtume Arba žmonių saugumą. Arba turėjimą vilties kaime tada ir dabar. Žincma, į praeitį negrįši - jos tokios, kuri buvo, jau nerasime. Tuo labiau, kas iš tikrųjų būta daug negero, neprotingo, biurokratiško, neišradingo. Technikos lygis, jos tobulėjimo sparta buvo kita. Tačiau pripažinkime, kad po stalinizmo laikotarpio žmonėmis buvo rūpintasi, kiek tai leido ekonominis lygis, žymiai rimčiau, žmoniškiau. Kritikuota to meto biurokratija. O kaip išvešėjo ji šiandien?

Gal galėtumėt suminėti, kas tie, kur šiandien mėgaujasi, Jūsų žcdžiais tariant, ta mūsų demokratija? Ponas A.Kubilius? Ponas V.Uspaskichas, ar kitas mūsų uždirbtą labą susižėręs oligarchas? Kažkodėl mūs išgirtąja demokratija nesimėgauja, kol neišmeta dykai miltelių ar alaus, didžioji rinkėjų dalis. Spjovė jie į pinigų kapšo „demokratiją" ir į jos nešėjus - buržuazines politines partija Gaila, apie mus socialistus, arba nieko nežino, arba netiki, kad mes ką nors esminio pataisytume. Ir jie, deja, beveik teisūs: ko iš neprasigyvenusių norėti? Jie nei sau grobia, nei kitiems  duoda...

Žinoma, nostalgija - ne vaistas. Bet kaip jos nepajusi, kai studentas (ne matematikas, fizikas, o humanitaras) papeiktas, kad nedainuoja lietuvių liaudies dainų, nedeklamuoja Maironio, Putino, Nėries, Mieželačio, Marcinkevičiaus, Kubilinsko ( eilėraščių; kad nieko nežino apie 32 metus vadovavusį Vilniaus univeritetui garsųjį matematiką Joną Kudilių, tau išdrožia - tie jūsų kartos žmonės mus, „posovietinius", nei šildo, nei šaldo. Kai mes patys, arba mūsų vaikai, buvome mokiniai, netgi pradinėse klasėse kaskart per pamokas dainuodavome „Leiskit į tėvynę", šiandien po užsienius pasklidę mano anūkėliai sako tokios dainos net negirdėję. Neišugdyti jie grįžt nupatriotintą tėvynę.  Štai Jums dar viena nostalgija - netgi anai, prieš­karinei, smetoninei Lietuvai. Bet ar prasminga į ją grįžti?

Žmonės iš klaidų mokosi. Ir bro­liai Raitai juk ne pirmuoju bandymu pakilo į orą. O vėlesniais bandymais skrido vis aukščiau ir ilgiau. Tobuli­no savo aplamdytą aparatą, mokėsi geriau valdyti lėktuvėlį po kiekvieno skrydžio. Kas šiandien beskraidys jų epochos orlaiviais? Taip ir su socia­lizmu: yra kas pasaulyje rimtai -moksliniu, politologiniu lygiu jį per­žiūri, tobulina, kad žmonėms - vi­siems, o ne tik „elitui", gyvenimas būtų žmoniškesnis, kad žmonės bū­tų žmoniškesni. Kad mes iki to lygio dar neužaugome, tad bent nepasi­traukime - palaikykime kairiausią ni­šą ateinantiems, sėkmingesniems, neužleiskime jos atbukusiems nuo ag­resyvumo. Negi taip ir toliau gyven­sime - be prošvaisčių, be vilties? Tik barniais iš ten, iš viršaus, apdrebia­mi...

Atvirai pasakysiu: daug nepato­gumų ir nemalonumų mes, Lietuvos socialistai, patiriame dėl savo mora­linių, politinių pažiūrų. Tačiau tai nenustelbia pareigos humanizmui jausmo.

- Jūs pavartojote terminą „buržuazi­nės partijos". Kažkaip primena seną ter­minologiją. Argi mūsų partijose nėra darbo žmonių? Argi jų programose nėra žodžio humanizmas, socialinių dalykų? Juk ir daugelyje Europos šalių tos „bur­žuazinės partijos" vykdo socialdemok­ratines programas. Žinomas Švedijos so­cialinis modelis - demokratinis socializ­mas. Konvergencija palietė kapitalizmą, ir dabar jis nebe toks, kaip Markso lai­kais.

- Atsimenu, kaip 1940 metais, pasikeitus valdžiai, mūsų kaime dai­nuodavo: „Šitokios galvos Lietuvą valdė. Kiek jos išgėrė, kiek jos suval­gė..." Ne buržujai, žinoma, valdan­čiosiose partijose, o kapitalistinės santvarkos šalininkai, jos puoselėto­jai. Yra jose, netgi į Seimą patekusio­se, žmonių iš darbininkų, kad ir Al­gimantas Salamakinas. Tačiau nepei­kime partijoms ir valstybei vadovau­jančių galvų: jos daro taip, kaip dik­tuoja kapitalizmo (vis dar „neišlaukėjusio") dėsniai ir moralė. Ir kaltinti jų dėl to negali: tokia į rinkimus ei­nančios tautos dalies valia. O pro­gramos... Negi dar neapsipratome, kad viena - programose, kita - veiklo­je, paėmus valdžią; vienaip vadina varžovus per rinkimus, kitaip - kai dirba bendroj koalicijoj. Taigi, visų programos humanizmu skiedžiamos, tačiau ne visur tas humanizmas nuo­širdus. O jeigu ir nuoširdus (toks iš tikrųjų yra mūsų socialdemokratų), tai tą humanizmą dar reikia reali­zuoti konkrečiais būdais. Va čia -įgyvendinimo būdo supratimu - mes ir skiriamės nuo kitų Lietuvos parti­jų: buržuazinių, kapitalistinių, pa­triotinių, nacionalistinių, netgi social­demokratinių - lietuviško, vokiško, angliško tipo, O nuo prancūziško, skandinaviško modelio mums ne taip ir toli.

Taip, dabartinis kapitalizmas -vadinkime jį ar konvergenciniu, ar neoliberaliniu - kitoks. Technologija, mokslas, kultūra, gyvenimo lygis la­bai ūgtelėjo. Tačiau kapitalizmo mo­ralė ir išnaudotojiškas pobūdis išli­ko. Ypač suįžūlėjo jis pastarąjį de­šimtmetį, kai žlugo Tarybų Sąjunga, nes anksčiau vien jos buvimas vers­davo darbdavius mažinti išnaudoji­mo koeficientą, derintis prie profsą­jungų ir kitų dirbančiuosius ginan­čių organizacijų. Vakarų Europos bi­čiuliai ypač pabrėžia pastarojo meto išnaudotojų, besidangstančių „kon­vergencijomis", „neoliberalizmu", suįžūlėjimą. Ir ten jau vis daugėja primirštančių, kas yra 8 valandų darbo diena. Ar nežadina riaušės Prancū­zijoje minties, kad vadinamasis auk­sinis milijardas bus vis dažniau ir agresyviau atakuojamas tos pasau­lio dalies, kuri paversta skurdžiais, bedaliais? O tokių - per 5 milijardus.

Lietuva dar vis įklimpusi į agre­syviojo kapitalizmo liūną. Būtent ste­bėdamas tą agresyvumą viršuose, ne­galiu nepasakyti pačių šilčiausių žo­džių apie Algirdą Brazauską. Visai ne dėl kairumo jį girdamas. O todėl, kad jis tokiu atsakingu metu, kaip geriausias ūkio žinovas ir organiza­torius, ėmėsi vadovauti komplikuo­tai sudarytai vyriausybei. Ėmėsi šio žygio, manau, puikiai suprasdamas, kaip aršiai jis bus puolamas – dėl buvusių pareigų, dėl šeimos, dėl... Prigalvos dar opozicijos ir „saviš­kiai" ponai ir ponios, kokio purvo jam pažerti: jie tokie. Ir nesąžininga būtų mums, socialistams, užsipulti premjerą dėl jo nekairumo: jis kvali­fikuotai vadovauja kapitalistinį kelią pasirinkusiai valstybei, gerindamas šalies ekonomiką kapitalistinės sis­temos rėmuose.

- Galima būtų diskutuoti dėl termi­nų, susijusių su kapitalizmu ar kapita­listine santvarka. Mūsų politologai, žiniasklaida Lietuvos kontekste nevartoja terminų kapitalistas, buržuazija ir pan.Yra „elitas", yra „verslininkai", tegu jie ir labai dideli milijonieriai (lyg ir kapitalistai), bet  gal  ne išnaudotojai? Štai kokios rengiamos labdaros akcijos -verslininkai nepašykšti nuskriaustiems žmonėms... Sakytume - geriečiai...

- Visiškai sutikdamas su Jumis, bandysiu paryškinti mintį apie „geriečius". Aš iš kaimo, 17 hektarų ūki­ninko šeimos. Gyvulius prižiūrėda­vome gerai. Tačiau veršiukus nuo karvės greitai atjunkindavome. Sau pie­no - gero ir daug - turėdavome. O veršiukai, paršeliai gaudavo iš mūsų labdarą - kas atlikdavo nuo stalo ir turgaus. Štai kokie mes buvome lab­daringi šeimininkai. Savo gyvulė­liams. Taip ir mūsiškiai labdaros pa­metantys ponai. Kas iš Norvegijos fondo palūkanų, kas iš „vokeliais at­siskaitant" sutaupytų. Ir vis demonst­ratyviai... Nusispjauti man į tokius geručius. Man - taip. Bet ne tiems, kas, kitos išeities neturėdami, už­gniaužia sarmatos, nusižeminimo kartėlį.

-  Susidaro įspūdis, kad Jūs esate ne antitarybininkas, kaip kad tokiais tapo daugelis buvusių „tarybiniu", bet nesate ir labai didelis dabartinės santvarkos Lie­tuvoje simpatikas. Taigai jūs norėtumė­te matyti tokią Lietuvą, kuri būtų moder­nizuota socialistinė valstybė? Ir ar tokia Lietuva būtų priimtina daugumai jos žmonių ?

Žinoma, ir Lietuvą, ir Europą, ir Aziją, ir visą pasaulį norėčiau matyti kaip modernizuotas, protingai ir pa­doriai vadovaujamas, aukščiausius mokslo laimėjimus ir technologijas naudojančias socialistines šalis. Ta­čiau to greitai, kaip norėčiau, deja, nebus. Žmonijos moralė, elgesys, vi­suomeninio bendravimo normos ir įgūdžiai, laimės supratimo gilumas, - visa tai katastrofiškai atsilieka nuo technikos ir technologijos pažangos. Žmogaus evoliucijos, deja, nepaspar­tinsi. Vagnorius ir Landsbergis, kai juos kaltino kolūkių išdarkymu, sa­kė, kad jie neliepę lupti fermų langų, stogų. Į save lenktus pirštus paveldėjome. Ir daug daug kartų tokius tu­rės. Taigi, ne visiems, o ypač tiems, kurie save laiko vertesniais, kurie su pakrizenimu žvelgia į „pilkuosius", tokia santvarka tiktų. Po socialinių ar kitų nesėkmių jie vėl taptų kelro­džiais į „Aušrinę, kuri gal patekės" (J.Strielkūnas: „Broliai bėga, kojas nu­sitrynę, prie naujos žadėtosios riekės, o tėvynės raitelis Aušrinę regi - tą, kuri gal patekės").

Dėl savo požiūrio į dabartinę ir buvusią santvarką: visada dirbau ir dirbsiu savo malonumui taip, kad ši­tai teiktų malonumą ir kitiems, kad ir kokia santvarka būtų, tos santvarkos įstatymų rėmuose. Šia prasme man labai pasisekė, nes buvau (ir dar esu) mokytojas, dėstytojas, diedukas. Ta­rybiniais laikais manęs į jokią val­džią nekėlė, netgi į vadinamąjį kad­rų rezervą nerašė. Priežastis: nepa­liaudamas kritikavau, kas negera, siūliau, kaip man atrodė, geresnius variantus. Tą patį darau ir dabar: ne kapitalistinę sistemą ardau, o puose­lėju su bendraminčiais geresnius žmonių daugumai variantus.