LIEKU KAIRЛJE

Atgal

BUVAU IR LIEKU POLITINĖJE KAIRĖJE

                                                                 (Gairės, 2004m. Nr. 4)

 Šiemet kovo 6 ir 7 d. Prahoje tarėsi 32 Europos komunistų, socialistų ir darbininkų partijų atstovai Europos parlamento rinkimų, bendrų veiksmų koordinavimo ir kitais klausimais. Konferencija vyko sklandžiai, draugiškai, tačiau tik ligi baigiamojo dokumento redagavimo: tuomet vakariečiai – Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos kairiųjų atstovai - kategoriškai pareikalavo išbraukti čekų pasiūlyto projekto pastraipą apie realaus socializmo patirtį. Nors projekto autoriai Europos komunistų santarvės dėlei ir sutiko su visomis vakariečių pastabomis ir netgi užsipuolimais, tie vis tiek atsisakė pasirašyti galutinį dokumentą. Taigi, užsipuolimais: girdi, nėra ko kaišioti į dokumentą tos patirties, kuri nieko gero žmonėms nedavusi, be to, nunešusios 70 milijonų žmonių gyvybių. Sunku buvo susitvardyti ir nesušukti: “Tai gal ir Gagariną iš pasaulio civilizacijos istorijos išbraukime? Ir nemokamą mokslą, gydymą visiems? Tai gal pamirškime Stalingradą, Kurską? Kažin po kurio despoto padu būtumėt jūs, čia tokie aikštingi - ne Moriso Torezo, Dolores Ibaruri, Alvaro Kunjalo tipo komunistai - jei ne milijonus gyvybių ir nesuskaičiuojamus materialinius resursus ant Pergalės aukuro padėjusi Tarybų Sąjunga, kurios patirtis jums - niekinė?”

  Kai per pokalbį “Žinių” radijo vedėjas Ginas Dabašinskas paklausė, ar vertėjo anuomet Lenino komunistų partijai imti valdžią, žinant Markso neigiamą prognozę apie socializmo pergalę vienoje šalyje, aš patikslinau, kad čia galimas tik tikimybinis vertinimas – maždaug 10% galutinei sėkmei. Deja, tas procentas, kuris kilo net dramatiškais laikmečiais, buvo vėliau nemokšiškai ir nusikalstamai sunaikintas. Taigi, patvirtinu: neturėjome teisės sužlugdyti tą vienintelį praeitą šimtmetį suteiktą šansą - sukurti normalų visiems, o ne tik ponams, gyvenimą. Vėl pasikartosiu: sužlugdė Tarybų Sąjungą ne Landsbergis, ne Brazauskas, ne Cizikas ir netgi ne ponia Aukštikalnienė, o su kariniu pramoniniu kompleksu suaugęs iškilmingai laidojamų senukų politbiuras, įvėlęs šalį į pražūtingas ginklavimosi varžybas, besaikį “draugų” finansavimą, į pagrindinių civilizacijos vystymosi dėsnių ignoravimą...  

  Komunistinę santvarką, Leniną kaltina ypatingu, niekuo nepateisinamu žiaurumu. Aš, visą gyvenimą laikęsis humaniškumo idealų, žinoma, būtam žiaurumui nepritariu. Tačiau ne tik tarybiniam. O nemažiau būta ir priešingų žiaurumų, apie kuriuos mūsų „istorikai“ net neprasižioja. Nuomonę apie pilietinio karo žudynes daugiausia formuoja santvarkų kaitą lydintys vadovėliai ar grožinė literatūra. Geriausiai tai man aprašė Nobelio premijos laureatas Aleksandras Šolochovas savo nuostabioje, dešimtis kartų perskaitytoje “Tykiojo Dono” epopėjoje. Tačiau dar ryškiau tą baisų procesą primena asmeninė patirtis. Ypač 1941 metų vasara, pokaris.

  Šventa Jo nuosavybės teisė... Jis ją paveldėjo iš tėvų, senelių, įgavo vesdamas nemylimą, bet turtingą, parsivežė iš Amerikos, kur giliuose požemiuose, atsikosėdamas anglies ar net siliukozę sukėlusiomis kvarco dulkėmis... Privati nuosavybė, įgyta tiesiogiai apiplėšiant, ar gudriomis machinacijomis, ar doru kaupimu centas prie cento. Ir staiga azijato užgulta pusiau azijatinė valstybė iš jo dalį – hektarais, parduotuvėlėmis, gamyklomis, namais – pasiėmė ar perdavė tiems, kas tos nuosavybės neverti. Tai kertasi su turėtomis moralės  nuostatomis, už tai reikia kariauti, negailestingai keršyti... Jis, kantriai mokydamasis, dirbdamas, lenkdamas ne tik galvą, bet ir nugarą viršesniajam, pasiekė svaiginantį tarnybinį aukštį, ir štai šitie juodnugariai jį, tokį inteligentišką, vėl numetė žemyn... Jis, vos suvesdamas galą su galu, negudrus mokslams ir nevikrus žaidimams, taip ir nepatyręs per visą vaikystę ir jaunystę pasitenkinimo gyvenimu, vis laukė progos pasireikšti visa seniai apsvajota galia, kad kiti pajustų, kad būtent jis, tik niekintas, pasirodo, šiame kaime, šiame miestelyje – svarbiausias...

  Taigi, atėjo tas momentas, kurį vienas Lietuvos Seimas įvardino kaip atmintiną džiaugsmo dieną - 1941 m. birželio 22. Ir prasidėjo kalinimai, kankinimai, žudymai tų, kas – ar dėl savo, ar tėvų nesugebėjimo prasigyventi – pasijuto tarybiniais laikas taip pat beveik lygiu tarp lygių žmogumi esąs; tų, kas palankiai sutiko Tarybų valdžią, dar gerai nesužinojęs, kiek ji realiai skiriasi nuo propaguotos užsieniui. Tai vyko mano tėviškėje, visoje Lietuvoje, to negali, net ir nejautrus būdamas, niekad pamiršti. Tai giliu dvasiniu randu įsiėdė visam gyvenimui. Per 600 tūkstančių žmonių nužudyta Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Ir darė tai daugiausia čia aukščiau paminėtieji. Pirmieji organizavo, nurodinėjo, o tie, buvę amžinai nelaimingi, bet užsivedę žiaurumais, darkė į naują viltį pakilusius žmones.

  Seimas atsitraukė, kai dėl dalies nelietuvių žudynių visu balsu užprotestavo pasaulio galingieji. O kas čia, mūsų viršuje, pasmerkė to meto budelius už atimtas amžinai vargstančių lietuvių ar jų užtarėjų gyvybes? Už skulptorių Vincą Grybą, poetą Vytautą Montvilą, paneigusį bėgimą iš Hitlerio okupuojamos Lietuvos sakiniu: nesu prieš tėvynę nenusikaltęs. Už tuos du šimtus tūkstančių tautiečių, apie kurių bausią lemtį nerasi net mokyklos vadovėliuose... Nepasmerkė žmogžudžių “demokratinė” Lietuvos valdžia. Netgi atvirkščiai – ne vieną tūkstantį paskatino – ir žodžiu, ir raštu, ir nauda.

  Pokaris – nauji “žemųjų” žudymai, tremtys. Tačiau ilgam prie jo neapsistosiu, nes tai – vis dar per skaudi tema. Kiek brangių vaikystės draugų, dar nebučiavusių, dar nemylėjusių, praradau ir aš, ir kiekvienas mūsų - trisdešimtųjų ar arti jų - metų gimimo. Man jie lig šiol kaip gyvi. Jie su manim, ypač kai būnu labai susijaudinęs, pastėręs, dar vis tarsi pasikalba, paprašo veikti, pataria. Ir negaliu, neturiu teisės, jų nepaklausyti. Nors būna: taip traukia pailsėti, pagyventi ramiai, normaliai, nesisieloti virš normos...

  Kapitalo atstovai ir jų specialistai, žinoma, gudresni už „prasčiokus“; jie geriau įvaldę visokias kovos priemones. Jie, primetę nuožmų pilietinį karą, po pralaimėjimo prieš naujam gyvenimui milijonais kilusias ir kritusias varguolių mases, tik trynė rankas iš pasitenkinimo, kad komunistų vadovai patys užsikrėtė jų užkratu - žiaurumo, įtarumo manija. Tai buvo nepataisoma Tarybų Sąjungos nelaimė. Kai susipešę vaikai bėga pas vyresnius skųstis ir kaulyti priešininkams atpildo, ne taip paprasta išsiaiškinti pagrindinį kaltininką, kivirčo sukėlėją. Taip ir tarybinės valstybės gimimo ir kūrimosi istorija – pripainiojo ją ir vieni, ir kiti savo interesais ar užsakymais... Kaip ir šiandien skandalingos Lietuvos klanų štabuose.

  Ne, neturėjome užleisti valdžios vėl atkutusiems ir be saiko, be sąžinės apribojimų grobiantiems ir valdžią, ir mūsų rankomis, smegenimis, pagaliau prakaitu ir krauju sukurtas gėrybes. Ne tiek restitucijos aktais ar bylomis netgi dėl tvartelių, kiek įžūlumu ir nebaudžiamumu, eilinių žmonių paniekinimu. Neturėjome teisės tiems amžiniems besočiams pasiduoti. Tačiau metų metus elgėmės taip, tarsi tie amžinai nepasotinami mus užhipnotizavo: patys, nevykusio politbiuro vadovaujami, išsilaikymo ir pergalės tikimybę negailestingai graužėme tol, kol likome prie tuščios suskilusios geldos.

  Visai ne todėl, kad socialistinė ekonomika, kurioje dominuoja valstybinė, kolektyvinė ir kooperatyvinė nuosavybė, yra prastesnė už liberaliąją. Vieną baisią klaidą jau seniai miniu – iki 70%  pramonės buvo susaistyta militarizuota. Mūsų šalį valdę senukai, matyt, seniai susitaikstę su neviltim, kad ekonomines varžybas su kapitalizmu galutinai pralaimėjo, griebėsi paskutinio šiaudelio – karinės pusiausvyros su kapitalo valstybėmis absoliučiai nelygiavertėmis ekonominėmis sąlygomis – santykiu 5:1 jų naudai.

  Aš neblogai informuotas apie buvusį tarybinių mokslininkų, inžinierių, ypač konstruktorių potencialą, jų poreikius, gyvenimo būdą. Jau prieš 3 metus JAV universitetuose, institutuose, laboratorijose dirbo 1/3 atvykusių iš Tarybų Sąjungos mokslinių darbuotojų. Ten, beje, gyvena ir dirba mano bendrakursis, ilgametis Kosminių tyrimų instituto direktorius Roaldas Sagdiejevas. Šie technikos progresą lemiantys žmonės paprastai nebūna godūs nei valdžios, nei materialinių gėrybių: jiems svarbiausia – geros, kūrybos sėkmę užtikrinančios sąlygos ir normali buitis. Štai kam, užuot gaminus ir utilizavus dešimtis tūkstančių ugniai neatsparių tankų, reikėjo mesti pagrindinį finansavimą. Ir tie, kas darė tiesiog mokslo ir technikos stebuklus per Didįjį Tėvynės karą, nebūtų patraukę į užsienius arba į etninę tėvynę. Tada ne tik saviesiems nebūtų reikėję judėjimo suvaržymų, bet atvirkščiai – į mūsų Tarybų Sąjungą būtų patraukę, kaip Petro Pirmojo laikais, pasaulio mokslininkai, inžinieriai, konstruktoriai. Nekalbant jau apie nuostatas keltis į socialistinę šalį iš idėjinių paskatų – kaip italų fizikas Pontekorvas ir kiti, siuntusieji nelegaliai, su didžiule rizika – ne už materialinį atlygį – svarbią mokslinę ir techninę informaciją.

  Ir dar bukas ideologinis kišimasis į mokslo reikalus. Vis kėlė kėlė žemės ūkį tai plėšiniais, tai kukurūzais, tai kvadratiniu – lizdiniu metodu, o tas žemė nužudyto genetikos mokslo ir sušaudytų vedančiųjų biologų šalyje tik rijo investicijas, neduodama deramos produkcijos. Iki absurdo ideologizuoti „filosofai“ demaskavo dar vieną “pseudomokslą” – kibernetiką. Laimė, nenukrito kardas, kurį ideologiniai pusgalviai ir jų politinių vairuotojai jau buvo iškėlę virš fizikų – jų prireikė branduoliniam ginklui kurti. Tik slaptose branduolinės fizikos laboratorijose tebuvo pogrindžio sąlygomis kuriamos pirmosios tarybinės ESM – šiuolaikinių kompiuterių prototipai. Tik be finansavimo, be publikacijų, be išleidimo į plačią apyvartą. Netgi tie 32 kilobaitų kompiuteriukai ”BK-0010”, kuriuos ėmėsi gaminti Šiaulių Nuklonas, buvo paimti iš kariškių, kai jau jie buvo seniai paleisti į atsargą po sėkmingo raketų trajektorijų valdymo tarnybos.

  Šitiek žemės ir gamtos turtų būtojoje Tarybų Sąjungoje! Užuot gyvenę iš naftos, kitų iškasenų eksporto, privalėjome, kaip šiandien skelbia jauniausias Rusijos akademikas ir Dūmos deputatas Sergejus Glazjevas, sujungti žaliavas su protu bei savomis technologijomis, ir joks šalies bankrotas nebūtų grėsęs. Arba tas prakeiktas prekių deficitas – iš dalies ir dėl to, kad buvo nepaisoma rinkos dėsnių – parduodama su limitais, bet neretai ir žemiau savikainos. Negi TSRS negalėjo prigaminti pakankamai “Žigulių”, padangų jiems, baldų, televizorių kompiuterių? Ko taip bijota, kad visi dirbantieji – absoliuti gyventojų dauguma – galėtų įsikurti žmoniškai - be pažinčių, patepimų, padlaižiavimo?

  Negali, žinoma, būti naivus ir paneigti to, kad kapitalistinis pasaulis, turėdamas didesnius materialinius ir žmonių resursus, visais būdais juos naudos imperialistams mirtinai pavojingos sistemos žlugdymui. Dėl to kova tarp tarybinės ir imperialistinės sistemos negalėjo būti lengva. Tačiau jos lemtis nebūtinai turėjo būti pražūtinga.

  Kažkas pašmaikštavo, kad po branduolinio karo nelikus žmonių, vienas beždžioniukas pasiūlė partnerei pradėti kurti žmonių giminę iš naujo. Mes, socializmo šalininkai, nesame analogiškoje – viską nuo pradžios – padėtyje: yra tarptautinis komunistinis judėjimas, beveik visose pasaulio šalyse veikia marksistinės partijos, kurios kai kur netgi turi valdžią arba yra arti jos, pvz., parlamentinę daugumą; yra ir socialistinės patirties, jos analizės. Nėra gal tik gerai atidirbto, pakankamai patrauklaus ir žmonėms suprantamo naujojo socializmo ir perėjimo į jį šiuolaikinėmis sąlygomis modelio. Visa tai bus. Gal ne taip greitai, kaip norėčiau, čia, Europoje, Lotynų Amerikoje ar kitur susidarys perėjimo į naują, pažangesnę visuomenės formuotę galimybės. Visaip gali būti. Tad nedorą atmintį apie save paliktume mūsų ir kitų kartų žmonėms, jei tik lauktume, rankeles susidėję ir vien  pakeiksnodami valdžias, vadovus: kada gi kas nors mums tą gerą atneš ant lėkštutės.

  Kiek kartų pats save buvau įkalbėjęs: pagyvenk pagaliau, Mindaugai, kaip žmogus. Atidirbai ir atidavei tu ne taip jau mažai. Tegu kiti užsiima tuo socializmu ar komunizmu, kurio kažin ar besulauksi. Tave dėl išėjimo niekas nepasmerks. Tačiau po to pabyra į mane ir kitos – balsios ir begarsės anų mintys.

  Lietuvos Socialistų partija ką tik atšventė savo dešimtmetį. Nors aš į ją formaliai įstojau tik prieš 8  metus – politinis padorumas draudė pereiti iš LDDP, kol buvau nuo jos Seime – su LSDP vadovybe bendravau nuo jos įkūrimo dienos. Šiandien tenka jai pirmininkauti. Įvairiais kitais reikalais – Šiaulių savivaldybe, universitetu, mokslu, pagaliau metų našta – galėčiau pateisinti savo menką aktyvumą. Tačiau, kol dirbu, kol kalbame apie socialistų ar komunistų veiklą, nuošalyje likti negaliu. Ne šiaip – iš užsispyrimo ar dėl nesusigaudymo šiandienoje, o iš įsitikinimo: bus ir žmonėms priimtina visuomenės santvarka, ir būdai jai įgyvendinti. Susidarys ilgainiui ir tokios humanistinės realizacijos metas. Tad būkime pasirengę jam tinkamai.

  Štai ir nupasakojau jums buvimo lig šiol politinėje kairėje motyvus. Bus kas pasakys – naivokus. Bet ne tik išminčiams – jie ir taip iš ereliškų aukštybių viską mato – rašome. Kadangi tie motyvai ne nauji, nepasveriu miligramo tikslumu, ar vertėjo kartotis. Tačiau šią išpažintį paskatino miela tetulytė Marijona, pas kurią, mokydamasis Simno progimnazijoje, gyvendavau žiemomis. Tai buvo šventas žmogus, kuris tiesiog negalėjo nusidėti. Vis dėlto šventoji teta Marijona iki 70 metų, kol dar buvo tikinti, kas savaitę eidavo išpažinties.

Mindaugas Stakvilevičius. Šiauliai, 2004 03 14.

.