Kai...

NON OMNIS MORIAM (Ne visas mirsiu). Horacijus

Palaidokit mane kaip raganą... (Salomėja Nėris)

 

   Nežinau, ar norėdamas pašmaikštauti, ar rimtai, vienas mano kurso „Fizika ir žmonijos raida“ klausytojas raštu paklausė, koks kapas man būtų mieliausias. Atsakiau iškart, kadangi tai esu seniai apmąstęs ir ta tema kalbėjęs jau pirmajame Sąjūdžio mitinge dar prieš 15 metų. Priminsiu tą giją.

   Man slogu matyti vis naujus Šiaulių miesto žemuosius šaltus palydovus – akmens, betono, metalo „namelius“ mirusiems. Ar būtent to jiems reikia? Ar ne todėl, kad gyviesiems būdavome ne visada  pakankamai jautrūs, atidūs, nejučiom imamės atsipirkti kuo įspūdingesniais paminklais? Man to tikrai nereikėtų. Jau vien dėl to, kad gyvenau, dirbau, džiaugiausi, liūdėjau tarp šitiek mielų, tikrai artimaisiais tapusių žmonių ir jokios, tuo labiau finansinėmis išlaidomis grįstos atgailos man iš jų nereikia. Aš kalbu apie gero, o ne blogo (be tų, deja, neapsieiname), linkinčius.

   Žmogus, net jau fiziškai miręs, lieka gyvas ne tik kol jį prisimena, bet tol, kol jo pasėtas gėrio (būna – ir blogio) grūdas dar duoda derlių kitų sąmonėje, jų dvasingume, elgesyje. To mes - sąmoningai ar nejučiom – pasiimame iš tėvų, draugų, literatūros, istorijos herojų, iš mokytojų. Kaip ir kiekvienas žmoniškai gyvenęs, galiu kažkokiu mastu prisijungti prie Horacijaus pranašystės: „Non omnis moriam (Ne visas mirsiu)“: paliksiu – tikiuosi, daugiau gerąja nei blogąja dalimi - save mokiniuose, vaikuose, anūkuose, drauguose...

   Užuot sudegintas ar užkonservuotas, verčiau man kadaise priklausiusiomis molekulėmis natūraliai prisidėčiau prie medžio virš manęs augimo. Tegu jis, šlamantis, šakomis siūbuojantis, paverkiantis nuo lietaus ar rasos, o ne šaltas luitas, apie mane bylos tiems, kas prisimins tol, kol išaugs atminties medis. Jei šitaip būtų lemta mums išeiti, išaugtų šventasis Sauliamiškis. Maždaug 200 hektarų – 2 kilometrų ilgio ir kilometro pločio - reikėtų per šimtą metų, jeigu kiekvienam tektų 10 kvadratinių metrų. Po to ir medžiai pasentų, ir atmintis išdūlėtų, o šventasis miškas atjaunėtų naujais sodinukais.

   Nei aš tikiu pagonybe, nei kita kokia religija ar mistika. Ir atsisveikinti su jumis, mielieji, nepuolu. Paprasčiausiai, ir vėl artėjant mirusių pagerbimo dienai, studento raštelio paskatintas, siūlau savo kraštiečius pagalvoti apie kitokius ritualus – tokius, kurie gal paskatintų labiau užjausti, paguosti,  pagerbti žmones, kol jie dar gyvi, nepavėluotai, nelaukiant, kol ateis lemtingas atsisveikinimas ir rūpesčiai po to.

   Kviečiu skaitytojus pasitarti dviem – gyvųjų gerbimo ir šventojo miško – klausimais.

 

                                                                                      Mindaugas Stakvilevičius.  

Šiauliai, 2003 10 23.